Trumpas atsakymas
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – Konstitucijai arba įstatymams. Jis gali tikrinti visą aktą arba jo dalį pagal normų turinį, reguliavimo apimtį, formą ir konstitucinę priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką. Tai nėra bendroji visų valdžios veiksmų apskundimo institucija: teismų sprendimai, ministro įsakymai, savivaldybių aktai ir individualūs administraciniai sprendimai paprastai tikrinami bendrosios kompetencijos arba administraciniuose teismuose.
Konkrečią bylą nagrinėjantis teismas privalo sustabdyti jos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą, jeigu yra teisiškai pagrįsta abejonė dėl toje byloje taikytino Seimo, Prezidento ar Vyriausybės akto atitikties aukštesnės galios teisei. Šalis gali prašyti teismo tai padaryti, tačiau pati nepakeičia teismo kaip pareiškėjo: bylą nagrinėjantis teismas savarankiškai įvertina abejonės pagrįstumą ir akto reikšmę sprendimui.
Pripažintas antikonstituciniu aktas nuo nutarimo oficialaus paskelbimo nebegali būti taikomas. Nutarimas yra galutinis, neskundžiamas ir privalomas visiems. Paprastai jis savaime nepanaikina jau įsiteisėjusio individualaus sprendimo, tačiau sėkmingas individualus konstitucinis skundas suteikia pareiškėjui pagrindą įstatymo nustatyta tvarka prašyti atnaujinti jo bylą.
Kokius aktus tikrina Konstitucinis Teismas?
102 ir 105 straipsniai nustato baigtinį pagrindinį objektų ratą:
- Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai tikrinami pagal Konstituciją;
- Respublikos Prezidento aktai tikrinami pagal Konstituciją ir įstatymus;
- Vyriausybės aktai tikrinami pagal Konstituciją ir įstatymus.
Pagal 63–64 straipsnius gali būti ginčijamas visas aktas arba konkreti jo dalis. Abejonė gali kilti dėl normos turinio, reguliavimo apimties, netinkamos teisinės formos arba Konstitucijoje nustatytos priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarkos. Todėl konstitucinė kontrolė apima ne tik žmogaus teisių turinį, bet ir valdžių padalijimą, institucijos kompetenciją, teisėkūros procedūrą, teisinį tikrumą bei kitus konstitucinius reikalavimus.
Žodis „Vyriausybės veiksmas“ čia neturi būti suprantamas kaip bet koks vykdomosios valdžios elgesys. Konstitucinis Teismas tikrina Vyriausybės, kaip kolegialios institucijos, aktus. Jis nėra instancija, kuri iš naujo nustato administracinės bylos faktus, panaikina teismo procesinį sprendimą ar tiesiogiai tikrina ministro, departamento, agentūros ar savivaldybės aktą. Tokiems ginčams taikoma administracinė ar kita ordinarinė teisena. Konstitucinio Teismo aiškiai atskiria ginčijamą aukščiausių valstybės institucijų teisės normą nuo konkretaus ją pritaikiusio sprendimo.
Be teisės aktų kontrolės, 105 straipsnio trečioji dalis numato išvadas dėl rinkimų įstatymų pažeidimų, Prezidento sveikatos, tarptautinių sutarčių atitikties Konstitucijai ir apkaltos procese vertinamų konkrečių veiksmų. Tai kitokia procedūra: remdamasis išvada, galutinį sprendimą nurodytais klausimais priima Seimas.
Kas gali pradėti konstitucinę bylą?
Subjektas priklauso nuo ginčijamo akto. Dėl įstatymo ar kito Seimo akto gali kreiptis Vyriausybė, ne mažiau kaip penktadalis visų Seimo narių ir teismai. Dėl Prezidento akto – ne mažiau kaip penktadalis Seimo narių ir teismai. Dėl Vyriausybės akto – ši Seimo narių grupė, teismai ir Respublikos Prezidentas. Konstitucijoje taip pat numatyti Seimo kreipimaisi ir prašymai pateikti išvadą.
Pareiškimas turi būti teisiškai motyvuotas. Reikia tiksliai nurodyti ginčijamą aktą ar jo dalį, kontrolės standartą ir argumentus. Konstitucinis Teismas gali atsisakyti nagrinėti kreipimąsi, kuris nepriklauso jo jurisdikcijai, pateiktas teisės neturinčio subjekto, grindžiamas ne teisiniais motyvais arba iš esmės kartoja jau išspręstą klausimą.
Respublikos Prezidento teikimas jo kompetencijos ribose arba Seimo nutarimas ištirti aktą sustabdo to akto galiojimą. Teismo kreipimasis turi kitą poveikį: sustabdoma konkreti nagrinėjama byla, bet ginčijamo akto galiojimas visoje valstybėje vien dėl tokio kreipimosi automatiškai nesustoja.
Kada ir kaip kreipiasi bylą nagrinėjantis teismas?
Konstitucijos 110 straipsnyje įtvirtintas ir draudimas, ir procesinis kelias:
„Teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.“
—
Jeigu įstatymas ar kitas teisės aktas turėtų būti taikomas konkrečioje byloje ir yra pagrindo manyti, kad jis prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo bylą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą. Ši taisyklė taikoma tiek bendrosios kompetencijos, tiek specializuotiems administraciniams teismams. Kreipiamasi motyvuota nutartimi, kurioje aprašoma bylos esmė, nurodoma taikytina nuostata, pateikiami teisiniai prieštaravimo argumentai ir aiškiai suformuluojamas prašymas.
Vien abstrakti abejonė ar šalies nesutikimas su įstatymo rezultatu nepakanka. Ginčijama nuostata turi būti reikalinga konkrečiai bylai išspręsti, o teismas turi parodyti jos ryšį su ginču. Konstitucinis Teismas nėra konsultacinė institucija ir neatsako į hipotetinius klausimus. Kita vertus, teismas negali taikyti nuostatos, kurią pats pagrįstai laiko galimai antikonstitucine, ir kartu atsisakyti pradėti Konstitucijos 110 straipsnio procedūrą.
Bylos šalis turi teisę prašyti teismo kreiptis. išaiškinta, kad ši galimybė kyla iš teisės ginti savo teises remiantis Konstitucija ir teisės kreiptis į teismą. Vis dėlto šalis tiesiogiai neperima teismo procesinės kompetencijos. Teismas įvertina, ar norma bus taikoma ir ar abejonė turi teisinį pagrindą; atsisakymas nėra Konstitucinio Teismo nutarimas dėl normos konstitucingumo.
Konstituciniam Teismui priėmus nutarimą, sustabdyta byla grąžinama ir jos nagrinėjimas tęsiamas. Jei norma pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai ar, atitinkamu atveju, įstatymui, teismas ja nebesivadovauja ir ginčą išsprendžia pagal likusią taikytiną teisę bei Konstitucinio Teismo pateiktą oficialią konstitucinę doktriną.
Kuo skiriasi individualus konstitucinis skundas?
Nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. asmuo gali pats kreiptis dėl Konstitucijos 105 straipsnio pirmojoje ir antrojoje dalyse nurodyto akto. Tai subsidiari, o ne papildoma apeliacija. Pagal Konstitucijos 106 straipsnio ketvirtąją dalį ir Konstitucinio Teismo įstatymo 65 straipsnį turi būti įvykdytos visos sąlygos:
- ginčijamu Seimo, Prezidento ar Vyriausybės aktu pagrįstas sprendimas pažeidė paties pareiškėjo konstitucines teises ar laisves;
- pareiškėjas išnaudojo visas įstatyme numatytas gynybos ir teismo sprendimo apskundimo galimybes;
- priimtas galutinis ir neskundžiamas teismo sprendimas;
- nuo jo įsiteisėjimo nepraėjo daugiau kaip keturi mėnesiai, nebent terminas atnaujinamas dėl svarbių priežasčių.
Skundžiamas ne pats galutinis teismo sprendimas ir ne tai, kaip teismas įvertino įrodymus, o tame sprendime pritaikytas Konstitucinio Teismo jurisdikcijai priklausantis teisės aktas. Skundas turi aiškiai parodyti normos, sprendimo ir konkrečios konstitucinės teisės pažeidimo ryšį. Bendro intereso (actio popularis) skundas arba prašymas apginti kito asmens teises neatitinka šio modelio.
Individualaus skundo pateikimas savaime nesustabdo galutinio teismo sprendimo vykdymo. Įstatymo 67² straipsnis leidžia kartu pateikti motyvuotą prašymą; Konstitucinis Teismas gali išimtinai sustabdyti vykdymą, kai gresia neatitaisomas konstitucinių teisių pažeidimas arba to reikia viešajam interesui.
Kokios yra nutarimo pasekmės?
Konstitucijos 107 straipsnis nurodo momentą ir galutinumą:
„Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami.“
—
Nuo antikonstitucingumą konstatuojančio nutarimo oficialaus paskelbimo atitinkamas aktas ar jo dalis nebegali būti taikomi. Tokia pati įstatymo nustatyta pasekmė kyla Prezidento ar Vyriausybės aktą pripažinus prieštaraujančiu įstatymui. Nutarimas privalomas valdžios institucijoms, teismams, įmonėms, organizacijoms, pareigūnams ir asmenims. Institucijos turi panaikinti antikonstituciniu aktu pagrįstus savo poįstatyminius aktus; neįvykdyti juo pagrįsti sprendimai negali būti vykdomi. To paties reguliavimo pakartotinis priėmimas negali „įveikti“ Konstitucinio Teismo nutarimo.
Tai daugiausia į ateitį veikianti kontrolė. Nutarimas savaime nepaverčia Konstitucinio Teismo aukštesne apeliacine instancija ir automatiškai nepanaikina visų ankstesnių galutinių sprendimų. Tačiau jeigu aktas pripažintas antikonstituciniu byloje pagal individualų pareiškėjo skundą, Konstitucijos 107 straipsnio trečioji dalis suteikia būtent tam asmeniui pagrindą prašyti atnaujinti procesą. Atitinkamą prašymą ir terminus toliau reguliuoja civilinio, baudžiamojo ar administracinio proceso teisė.
Praktinė patikra prieš keliant klausimą
Teismui ar šaliai verta atskirai patikrinti:
- kas priėmė ginčijamą aktą – Seimas, Prezidentas, Vyriausybė ar kita institucija;
- kokia konkreti nuostata turi būti taikoma byloje;
- ar abejonė susijusi su turiniu, kompetencija, forma, apimtimi ar priėmimo procedūra;
- kokiai Konstitucijos ar įstatymo nuostatai aktas galėtų prieštarauti;
- ar prašoma normos kontrolės, o ne faktų, įrodymų ar individualaus sprendimo peržiūros;
- ar individualaus skundo atveju išnaudotos priemonės ir nepraleistas keturių mėnesių terminas.
Tokia struktūra padeda atskirti priimtiną konstitucinį klausimą nuo administracinio skundo, apeliacijos ar abstraktaus politinio nesutikimo.
Išvada
Lietuvos modelis derina centralizuotą teisės aktų kontrolę ir kiekvieno bylą nagrinėjančio teismo pareigą neignoruoti pagrįstos konstitucinės abejonės. Konstitucinis Teismas tikrina tik jam priskirtus aktus, o ordinarinis teismas sustabdo konkrečią bylą, tiksliai suformuluoja klausimą ir po nutarimo ją išsprendžia. Individualus skundas papildo šį mechanizmą, bet nepakeičia įprastų gynybos priemonių ir nėra dar viena apeliacija.
Šaltiniai
This article provides general legal information, not advice for a specific matter. Laws, facts and procedural deadlines may change the result. Follow the linked primary sources and obtain local advice before acting.